Uzufrukto teisė – kas tai?

Neretai terminas – uzufruktas – yra naudojamas šeimos teisiniuose santykiuose. Pagal LR CK 4.141 str. 1 d., uzufruktas – asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Kitaip tariant, uzufrukto teisė leidžia vienam tėvui naudotis kitam tėvui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu (būstu) tol, kol jųdviejų nepilnamečiam vaikui sueis aštuoniolika metų. Tokia teisė tampa itin svarbi tuomet, kai su vaiku liekantis tėvas neturi pakankamai pajamų ar turto, kad galėtų įsigyti ar išsinuomoti būstą. Svarbu pažymėti, kad uzufrukto teise nėra įgyjama nuosavybė į kitam sutuoktiniui priklausąntį turtą.

Taip pat pažymėtina, kad tam tikro gyvenamojo būsto uzufrukto teisės suteikimas nėra lygus išlaikymui, mokamam nepilnamečiui vaikui. Atsižvelgiant į tai, išlaikymo dydis ir forma yra nustatomi atskirai, o uzufrukto teisė yra tik papildoma garantija, kuri užtikrina nepilnamečio vaiko interesus ir teisę turėti palankias vystimuisi gyvenimo sąlygas.

Atsižvelgiant į tai, kad uzufrukto teisės nustatymas suvaržo kito asmens teises į jo paties asmeninę nuosavybę, atvejai, kuomet uzufrukto teisė yra taikoma, turi būti pagrįsti, o nurodomos aplinkybės turi įrodyti uzufrukto reikalingumą. Asmuo, norintis įgyti uzufruktoriaus teisę, privalo įrodyti, jog neturi nei turto nei pakankamai pajamų. Be to, teismas, spręsdamas uzufrukto teisės reikalingumą, taip pat atsižvelgia į asmens, kuriam būtų leidžiama naudotis kito asmens turtu, elgesį, pastangas įsigyti savo turtą.

Taip pat svarbu pažymėti, kad uzufrukto teisė yra nustatoma tam tikram terminui, todėl pasikeitus aplinkybėms, t.y. įgijus kokio nors nekilnojamojo turto, pradėjus gauti nuolatines pajamas, uzufrukto teisė teismo sprendimu gali būti panaikinta.